Mus nuo vaikystės visus supa miegamojo baldai, nes kai pradžioje dar nieko nemokame daryti, nei vaikščioti, nei kalbėti, visada daug miegame ir gulime. Spintos miegamajam nuo vaikystės tampa paslaptingomis vietomis, kuriose gali būti pačių įvairiausių daiktų. Gal dėl to vaikams taip įdomu ten įlįsti. Net ir romanų bei įvairų literatūros kūrinių prirašyta apie paslaptingas spintas, pavyzdžiui „Narnijos Kronikos“. O kokią miegamojo spintą ir miegamojo baldus prisimenate jūs?
Agnė iš Kauno
Prisimenu, kaip gyvenome visa šeima tik pirmame aukšte namelio, nes tik tiek jo buvo įrengta, vėliau tėtis pastatė antrą aukštą. Buvo vienas kambarys, vadinamas miegamuoju. Man atrodo, miegamojo baldai buvo visi skirtingi, iš kažkur surinkti, padovanoti. Tai buvo tie laikai, kai dar tikriausiai negalėjai lengvai nusipirkti viską, ko panorėdavai. Tekdavo ieškoti kaip kokiam medžiotojui tų visokių dalykų. Taigi, spintos miegamajam buvo dvi, abi turėjo labai girgždančias duris. Ant vienų kabojo didelis veidrodis – didžiausias visuose namuose. Tokio pat dydžio veidrodis buvo ir vonioje, bet jis kažkodėl buvo aprūkęs, tarsi neskaidrus, taigi, per jį beveik nieko nesimatydavo. Spinta buvo geltona, tarsi lakuota. Vienoje pusėje kabojo tėčio švarkai ir apačioje būdavo metama patalynė, kai paklodavo lovą. Kitoje spintos pusėse, tiesiog kitose duryse, buvo lentynos, ir ten berods būdavo sudėti ir mūsų, vaikų, drabužiai.
Asta iš Vilniaus
Spintos su apklijuotais lipdukais – toks pirmas prisiminimas kyla, galvojant apie vaikystės baldus miegamajame ir netgi vaikystės spintas. Iš esmės, tais laikais visi baldai, kuriuos tik leisdavo mama taip apdoroti, būdavo apklijuojami lipdukais. Pradžioje su broliu turėjome bendrą kambarį, todėl kiekvienas turėjo savo pusę ant spintos, kur kas galėjo klijuoti lipdukus. Vėliau turėjome atskirus kambarius, man labai patiko mano kambarys. Jis buvo baltas, ir spintos buvo baltos – apklijuotos balta plėvele, todėl labai gražios. Ant tokių net nesinorėjo kažko daug papildomai klijuoti, tačiau tikrai buvau užsiklijavusi bent jau Valentino dienos širdelę ar dar kažkokius kelis dalykus. Spintą savo kambaryje, kurioje laikiau knygas, vadinau „žvake“, o kita, didesnė spinta, buvo drabužiams, patalynei. Visada būdavo labai nemalonu, kai mama ateidavo ir be mano žinios kažką ten padėdavo, nes kitur netelpa, arba sutvarkydavo pagal save. Visada atrodė, kad privatumas yra labai svarbus dalykas, o asmeninė spinta, kur kiekvienas susideda savo daiktus, yra vienas iš būdų tą privatumą turėti.